Straipsnio ištrauka iš žurnalo „Ugdymo meistrai“. Kitus straipsnius skaitykite įsigijus žurnalą čia.

Tikiu, kad mano patirtis yra vertinga ir ja norisi dalintis. Tačiau jei aš nutariu, kad vesiu seminarus, turiu sumažinti savo darbą mokykloje ir kurti tokią bendruomenę, kuri mokosi iš mano patirties. Vadinasi, vaikams manęs lieka mažiau. Ir tada aš keliu klausimą, ar tai gerai, ar ne. Nežinau. Viena vertus, jeigu mokytojai mokysis iš patirties, tada Lietuvoje bus daugiau gerosios patirties pedagogų ir vaikams bus geriau. Kita vertus, visuomet sunkiausia yra atsitraukti nuo savo mokinių.

Be to, dėstant suaugusiesiems reikia visai kitokių metodų. Tokiam darbui reikia ruoštis.

Dalindamasi patirtimi supratau, kad suaugusiems žmonėms reikia duoti būtent tai, ko jiems reikia. Ne tai, ką aš turiu, bet tai, ko jiems reikia. Ir jeigu aš tai, ko klausytojams reikia, turiu, tuomet galiu duoti. Bet jei tie žmonės man visai nepažįstami? Arba kas, jei jų patirtis dar ir už mano didesnė? Tie žmonės, kurie jaučia pašaukimą dirbti su suaugusiaisiais, žino, kaip tokiose situacijoje elgtis. Visada keliu sau klausimą: turiu sukurti vertingą seminarą, nes neturiu teisės ,,ėsti‘‘ kitų laiką.

Nekalbu apie darbą dėl pinigų, tiesiog apie norą dalintis patirtimi. Manau, kad veiksmingiausia patirtimi dalintis būtų tada, jei bendradarbiautume su aukštosiomis mokyklomis. Tada dėstytojai galėtų perimti mūsų patirtį ir ją perduoti jauniems mokytojams. O mintis, kad mokydama kitus kolegas galiu išsiprašyti iš jų pinigų, manęs neįkvepia.

Lorem ipsum dolor sitam ametdo consectetur adipisces elitsedlo doeras eiusmod temporsitams incidid utlabore etdolore lorem. Utenia magnare minim veniam quis nostrud exercita ullamco laboris utaliquipex easitam.

Yra keletas dalykų. Sunku palikti savo mokinius. Dirbdami labai įsitraukiame emociškai, nes auginti žmogų – tai nėra tas pats, kas palaistyti gėlę. Tai yra kasdienis kontaktas, kuris pasidaro brangus, nes įdedi daug savęs. Todėl taip, palikti mokinius mokytojams yra sunku ir jie stengiasi dirbti toje pačioje mokykloje, kiek gali.

Kita vertus, išeiti į privačią praktiką nėra lengva ir todėl, kad nėra saugumo garantijos. Mes, visuomeninėse įstaigose dirbantys mokytojai, nežinome, ką privačiame sektoriuje rasime, kokie ten veikia dėsniai, procesai, kokie kuriasi santykiai. O kartais mūsų kolegos grįžta iš privačių mokyklų sakydami: „Kai tėvai moka pinigus, tada iš mokytojų reikalauja kažin ko. Tada turi vaikus ne tik mokyti, bet ir prižiūrėti, vos ne panages krapštyti.“ Nesakau, kad taip yra iš tikrųjų – tikrai yra labai gerų privačių mokymo įstaigų. Tačiau faktas, kad valstybinėje likti yra saugiau.

Privačių mokyklų siūlomos algos nebūtinai yra didesnės. Mano žiniomis, kai kurių privačių mokyklų atlyginimai yra tokie, kaip mūsų. Tiesa, jie truputį daugiau moka už pasiruošimą, nes pripažįsta, kad kvalifikacijos kėlimas taip pat yra darbas. Kitas privalumas – visi kartu tariasi, ko reikėtų mokytis, ko iš tiesų reikia mokyklai, mokiniui, konkrečiai šeimai ir pan. Valstybinėse mokyklose mokytojai negali važiuoti į privačius

Dažnai seminaruose mums aiškina, kaip yra kitur. Nors Geros mokyklos koncepcijoje yra aiškiai parašyta, kokio mokytojo Lietuvai reikia, tai skaitydami kažkodėl galvojame, kad mes tokie nesame ir turbūt šito nesugebėsime. Tokia vidinė nuostata. Taip, būti šiuolaikiniu mokytoju – tikrai didelis iššūkis, nes yra labai daug pokyčių, ateina įvairios šeimos ir susigaudyti toje įvairovėje nėra lengva. Dažnai kolegos nesutaria, neturi laiko megzti tarpusavio pagalbos santykių, kurti darbo kartu kultūros, todėl neturi galimybės pasidžiaugti savo pedagoginių patirčių pergalėmis. Mokytojas gauna pastabų iš kolegų, vadovų, mokinių tėvų, netgi visuomeninė aplinka visada reaguoja per mokyklos prizmę (jei kas atsitinka, tai kokioje mokykloje jis/ ji mokosi?). Tai dar labiau pastiprina neigiamą